Pal. TITUS ZEMAN SDB (1915 – 1969)

Jo istorija yra puikus ištikimybės kun. Bosko pavyzdys, ypač uolumu ir meile išsaugojant jaunų saleziečių pašaukimą atėjus komunistiniam režimui ir po jo.

Kun. Titus Zeman, slovakas salezietis, gimė  krikščioniškoje šeimoje 1915 sausio 4 d. Vajnory, netoli Bratislavos pirmasis iš dešimties vaikų. Jo vaikystė buvo pažymėta nuolatinėmis ligomis. Būdamas 10 metų, po staigaus išgyjimo, pažadėjo Dievo Motinai tapti kunigu kun. Bosko šeimoje. Baigė mokslus saleziečių mokyklose  Šaštín, Hronský Svätý Benedikt ir Frištak u Holešova; 1931 m. įstojo į noviciatą ir 1938 m. kovo 7 d. davė savo amžinus įžadus Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bazilikoje Romoje.

Studijavo teologiją Grigaliaus universitete Romoje, o vėliau Chieri, savo laisvą laiką panaudodamas apaštalavimui oratorijoje. 1940 m. birželio 23 d. Turine, jis pasiekė trokštamą tikslą – buvo įšventintas kunigu kard. Maurilio Fossati rankų uždėjimu. 1940 m. rugpjūčio 4 d. Vajnory, savo gimtajame mieste, jis aukojo savo pirmąsias šv. Mišias. 1946 m.  prarado savo darbą mokykloje gindamas mokykloje kryžių.

Kai Čekoslovakijos komunistų režimas 1950  m. balandį uždraudė vienuolijų veiklą ir pradėjo deportuoti vienuolius ir vienuoles į koncentracijos stovyklas, tapo būtina organizuoti nelegalias keliones į Turiną, kad jie galėtų baigti studijas. Kun. Zeman įsipareigojo įgyvendinti šią rizikingą veiklą. Jis surengė du nelegalius daugiau nei 60 jaunų saleziečių pervežimus. Trečios ekspedicijos metu kun. Zeman kartu su bėgliais buvo suimtas ir 1952 m. vasario 22 d. buvo nuteistas 25 metus kalėti kaip tėvynės išdavikas ir Vatikano šnipas. Kun. Zeman pradėjo savo kryžiaus kelią, sudėtą iš šimtų dienų izoliacijos ir „eksperimentų“ su jo oda: jis buvo verčiamas rankomis be jokios apsaugos smulkinti radioaktyvųjį uraną.

1964 m. kun. Zeman po 12 metų išėjęs iš kalėjimo buvo visiškai neatpažįstamas. Negrįžtamai pažymėtas kančios išgyventos kalėjime, jis mirė po penkerių metų, 1969 m. sausio 8 d., apsuptas šlovinga kankinystės ir šventumo pergale.

Jis išgyveno savo išbandymus didžios aukos dvasioje. Kartą kun. Zeman yra pasakęs: „Net jei aš prarasčiau gyvenimą, nemanyčiau, kad jis iššvaistytas, žinodamas, kad bent vienas iš tų, kuriems padėjau, tapo kunigu po manęs.“

Reklama