KAŠTONŲ PADAUGINIMAS
Sekmadienį po Visų Šventųjų 1849 metais oratorijoje vyko “geros mirties“ pratybos, tai yra, visi jauni auklėtiniai po tinkamo bendruomeninio parsiruošimo atliko išpažintį ir priėmė Komuniją. Vakarą Kun. Bosko paskatino juos aplankyti kapines, žadant jiems grįžę padovanoti skanus valgomuosius kaštonus. Motina Margarita nusipirko jų tris maišus, bet pagalvojo, kad pusė maišo pakaks suteikti berniukams malonumą ir išvirė tik tiek. Kai berniukai grįžo ir sustojo eilėje kaip kareiviai Jonas Bosko pradėjo dalinti kaštonus, kiekvienam užpildamas jo beretę.
– Ką tu darai? – sušuko mama. – Ne turime tiek daug kaštonų!
– O, taip! – sakė kun. Bosko. – Mes turime juos tris maišelius.
– Bet anie ne virti!
– Ak, virti, ar ne, daliname jas ir toliau kaip pradėjome.
Ir dalindavo toliau po pilną beretę. Tuo tarpu, krepšys tuštėjo. Liko tik pora saujų ir dar daug berniukų. Po džiaugsmo šūksnių pasidarė tylą. Kiekvienas bijojo, kad jam neužteks. Tačiau kun. Bosko nerodė menkiausio ženklo baimės, priešingai, jis sakė:
– Nebijokite! Geriausi yra ant dugno!
Ir suvyniojęs savo rankovės ir toliau panerdavo rankas į krepšelį ir užpildydavo beretės. Ir nors imdavo daug, kiekis nesumažėjo, tol, kol jie visi buvo apdovanoti, o kai krepšys buvo neštas į virtuvę, liko jame porcija kun. Bosko ir jo motinai. Tą vakarę iš oratorijos ir gretimų gatvių kiemą buvo kildavo vienas šauksmas:
– kun. Bosko padaugino kaštonus!
Šiuo įvykio atminimui visuose namuose kun. Bosko namuose Visų Šventųjų vakare dalinami karšti kaštonai.

 

KOMUNIKANTŲ PADAUGINIMAS
Kai 1847, Švč. M. Marijos gimimo dieną, apie 650 berniukų priėjo išpažinties ir turėjo gauti Komuniją. Kun. Bosko pradėjo Mišias tikintis, kad tabernakulije yra pakankamai Komunikantų. Vis dėlto taurė buvo beveik tuščia, o zakristijonas pamiršo padėti ant altoriaus antrąją konsekravimui.
Kai atėjo Komunijos laikas, kun. Bosko pamatęs zakristijono užmarštį. Ką aš galėjau padaryti? Jis pakėlė akis į dangų, atsiduso giliai, ir pradėjo platinti Komuniją. ir davė visiems, lyg nieko nebūtų atsitikę, ir Ostijos, daugindavosi jo rankose taip, kad jis galėtų suteikti visiems Viešpaties Kūną nesulaužant vienos Ostijos. Paklaustas berniukų, kaip jis tai padarė, jis atsakė ramiai:
– Nu ką. Ar per zakristijono apsirikimą Jėzus, kuris taip trokšta ateiti į jūsų širdys, turėjo būti nuskriaustas?

 

DUONOS PILIULĖS
1844 metais ponas Turco iš Montafia d’Asti susirgo trunkančiu karščiavimu ir joks gydymas negalėjo gražinti jam sveikatos. Jo šeima kreipėsi į kun. Bosko, kuris patarė pacientui, kad atliktų išpažintį ir priimtų Šventąją Komuniją, o paskui įteikė jam tabletes rekomenduojant imti kiekvieną dieną tam tikrą kiekį. Tuo pačiu metu jis paskatino jį sukalbėti tris kartus “Sveika, Karaliene“ Dievo Motinai.
Po to, kai ligonis priėmė keletą tabletes ir iš tikrųjų atliko išpažintį ir priėmė Komuniją, visiškai pasveiko.
Visi buvo nustebinti. Vietinis vaistininkas išanalizavo šiuos nuostabias tabletes ir nerado juose nieko, tik duonos. Pakartotinė analizė padarė pas kitą vaistininką ir tada abudu paskelbė:
– Tai paprasta duona, nėra abejonės.
Tada ponas Turco išvyko į Turiną aplankyti kun. Bosko ir jam padėkoti. Jis papasakojo apie tabletes sudėties analizės ir įspūdį, kurį tai sukėlė. Kun. Bosk atsakė, juokaujant:
– Taigi jis buvo duona! O Tris “Salve Regina“ , kurį Jus sukalbėjote malonės būklėje tai buvo jos nuostabus papildymas.

 

ŠEŠIŲ BERNIUKŲ SUSIRGUSIŲ RAUPAIS IŠGYDYMAS
Gegužės 1869 m., kun. Bosko išvyko į Lanzo Turino švęsti šv. Pilypo Nerijaus iškilmę, savo pirmosios įstaigos globėją. Jis rado visus panardintus į gilę liūdesį, nes septyni bendrabučio gyventojai susirgo raupais, o tai grėsė tolesniam infekcijos plitimui.
Tai sužinojęs kun. Bosko pasakė:
– Na, šventė ir raupai negali eiti kartu. Eikite paruošti ligoniams drabužius, o aš ateisiu juos palaiminti.
Ligoniai pamatę kun . Bosko pradėjo šaukti:
– Kunige Bosko, kunige Bosko! Ar mes galime atsistoti? Suteikite mums savo palaiminimą!
– Ar pasitikite Mariją?
– Taip, mes pasitikime!
– Taigi, kelkitės!
Kun. Bosko palaimino juos ir į išėjo. Visi ligoniai atsikėlė ir apsirengę. Po to visi, iš skyrius vieno, išbėgė į kiemą. Baravalle, kuris abejojo dėl savo išgydymo, dėl saugumo liko lovoje.
Vakare atėjo gydytojas aplankyti ligonius ir sužinojo, kad jie yra kieme, o buvo drėgna ir šalta lauke. Sunerimęs, priekaištavo jiems už neatsargumą, paskelbė, kad tai turės katastrofiškų pasekmių. Tada atėjo į ligonių kambarį, kur jis rado tik vieną riziką bijantį Baravalle, kuris po gydytojo globą atsigavo po 20 dienų, o kiti, kai išgydyti iškart, jau nuo 20 dienų linksmai žaisdavo ir dainuodavo.

 

VAKARIENĖ VISIEMS

Panašiai Stebuklingai kun. Bosko padaugino duonos. Vieną vakarą pritrūko duonos vakarienei jo auklėtiniams. Išsiųsti berniukus į kepykla buvo beprasminga, nes jos savininkas reikalavo padengti skolos. Kun. Bosko pats pradėjo dalinti vakarienę. Tai nebuvo paprasta, nes ant 300 berniukų liko tik tai 15 duonos gabalų. Berniukai sustojo eilėje. Kun. Bosko jiems įteikdavo po viena duonos gabalėlį paimta iš krepšio. Kai jau visi berniukai buvo apdovanoti, krepšio dugne liko dar 15 gabalėlių – tiek , kiek buvo pradžioje.

 

REGĖJIMO SUGRĄŽINIMAS

Vieną dieną atvedė pas kun. Bosko aklą merginą. Jau keletą sirgo akių liga, o paskui visiškai prarado savo regėjimą. Kun. Bosko padėjo ant savo delnos mažą medalikėlį su Marijos atvaizdo ir paklausė merginą, ką ji mato. Mergina pasuko galvą lėtai link kunigo rankos ir teisingai atpažino medalikėlį. Taip pat išsamiai aprašė, kas yra ant jo atvaizduota. Kai medalikėlis kunigui nukrito ant grindų, jinai be jokių problemų jį surado. Tada, su savo šeima bazilikoje padėkojo Dievui už savo žvilgsnio grąžinimą. Po kelerių metų, mergina įstojo į Marijos  Krikščionių Pagalbos dukterų kongregaciją.

 

KUNIGAS BOSKO I KUNIGAS ORIONE
Po kun. Bosko mirties, jo palaikai buvo eksponuojami bažnyčioje. Mirusio kunigo garbintojai suplūdo atiduoti jam savo paskutinę pagarbą. Užtikrinant, kad ceremonija vyktų sklandžiai padėdavo kun. Bosko mokiniai, tarp kurių buvo jaunas Aloyzas Orione. Berniukai paimdavo žmonių paduotus daiktus paliesti palaikus. Aloyzas tada sugalvojo padaryti duonos rutulius ir jais paliesti kun. Bosko kūną ir paskui paskirstyti juos žmonėms. Skubiai pjaudamas duoną rimtai sužalojo savo dešinės smilių. Tada pagalvojo, kad dėl tos priežasties negalės tapti kunigu (tais laikais tai iš tikrųjų buvo kliūtis). O tai buvo didžiausias jo troškimas. Apsigaubė nosine pirštą ir išsigąsdinęs pabėgo į koplyčią. Ten sužeistu pirštu palietė mirusiojo ranką. Po gilios žaizdos liko tik randelis.

 

MARIJOS KRIKŠČIONIŲ PAGALBOS PALAIMINIMAS

Kun. Bosko pats sukūrė ir nuolat naudodavosi palaiminimu prašant Marijos krikščionių Pagalbos užtarimo. Patvirtino jį 1878 m. gegužės 15 d. popiežius Leonas XII. kun. Bosko kartodavo: ieškokite pagalbos pas marija krikščionių Pagalbą ir būkite tikri, kad Jinai gali jums daugiau padėti negu gydytojai. „Tikėjimas Marijos Krikščionių Pagalbos užtarimu visur daro stebuklus. Tebūnie marija pagalba gyvenime, parama liūdėjime ir pavojuose, pagalba mirties valandoje, džiaugsmu Danguje.

Saleziečių namų Alassio vizitacijos metu, kun. Bosko atnešė pusiau paralyžiuotą 5 metų berniuką. Po Marijos Krikščionių pagalbos palaiminimo suteikimo mažiukas visiškai pasveiko. Tuo pačių laikų kun. Bosko taip pat suteikdamas šį palaiminimą išgydė irgi 9 metų šio berniuko brolį turinti kalbos defektą. Viena grafienė iš Nizza Monferrato naudodamasi švieslentė (telegrafą) kreipėsi į kun. Bosko, kuris lankydavosi Cannes, kad padėtų jos anūkui kenčiančiu konvulsijomis. Kun. Bosko per atstumą suteikė Marijos Krikščionių pagalbos palaiminimą ir anūkas pasveiko.

 

TURĖJAU GALINGA PAGALBA – KRIKŠČIONIŲ PAGALBA

Kun. Bosko visame kame ir visiškai pasitikėjo Marija. Šaukdavo Ją kaip Krikščionių Pagalba. Patirdavo malonių ir stebuklų pagal savo pasitikėjimą. Sakydavo: kiek kartu turėjau aiškinti žmonėms: tai ne kun. Bosko daro stebuklus. Jis tiktai meldžiasi ir ragina melstis tų žmonių intencijose, kurie prašo maldos. Tai viskas. Stebuklus daro dievas, dažnai prašant Švč. Motinėlės užtarimo. Ji mato, kad kun. Bosko reikalingi pinigai, kad išmaitintų ir krikščioniškai išauklėtų tūkstančius berniukus. Taigi atveda geradarius ir suteikia ypatingų malonių. Kun. Bosko savo kuklume ignoravo faktą, kad šitos ypatingos malonės pereidavo per jo rankas ir dėka jo maldų. Kai Turino Marijos Krikščionių Pagalbos bazilikos statyba buvo užbaigta jis nuolankiai ir drąsiai išpažino, kad ja pastatė sau pati Marija, o jis buvo tiktai Jos kasininku. Ir kad nėra nei vienos plytos, kuri neliudytų apie Marijos suteiktas malonės. Nepaisant savo kuklumo, dar jam esant gyvam, jis turėjo nepagedaujamą stebukladario šlovę. Daug jo išprašytų išgydymų ir daug neįprastų faktų pataisė tą nuomonę.

 

MARIJOS KRIKŠČIONIŲ PAGALBOS MEDALIKĖLIAI

Tais pačias metais (1866), kai kun. Bosko užsisakė pirmuosius Marijos krikščionių Pagalbos medalikėlius, Turine buvo epidemija. Mirė daug žmonių. Tiktai kun. Bosko auklėtiniams ir namų personalui nieko neatsitiko, nes visus jis apdraudė Krikščionių pagalbos medalikėliu. 1885 m. grafas Villeneve savo mirštančiajam tarnui pakabino ant kaklo marijo krikščionių pagalbos medalikėlį kun. Bosko jam padovanota. Tarnas tuojau pasveiko.

 

SENATORIUS COTTA SVEIKSTA

Senatorius Cotta buvo mirštantis. Turėjo tada 83 metus. Kun. Bosko aplankė jį ir pasakė: Jus dar negalite numirti. Jus esate reikalingas. A ką Jus padarytumėte, jei Krikščionių Pagalba gražintų Jums sveikatos? – paaukosiu bažnyčios statybai po du tūstančius frankus per š mėn. – Geria, grįžtų pas mano berniukus ir liepsiu jiems melstis Jums sveikatos prašant Marijos Krikščionių pagalbos užtarimo. Po trijų dienų senatorius asmeniškais pasirodė kun. Bosko kambaryje ir su džiaugsmu įteikė jam primą įmoką. Gyveno dar 3 metus, turėdamas gerą sveikatą.

 

TURTUOLIO TRIS METUS DĖL LIGOS PRIRIŠTO PRIE LOVOS PASVEIKIMAS

1866 m. lapkričio 16 d. kun. Bosko išėjo į Turino gatvės ieškoti pinigų. Turėjo iškarto sumokėti 3000 frankų bazilikos statybai. Gatvėje jį sustabdė puošniais rūbais liokajus savo šeimininko siųstas pas kun. Bosko. Vienas turtinga ponas kentėjo gulėdamas lovoje jau 3 metus. Jo gydytojai prarado viltį grąžinti jam sveikatos. Šis turtuolis pažadėjo paaukoti Marijos bazilikos statybai, jei kun. Bosko išprašys jam palengvėjimą kentėjimose. Kun. Bosko tuojau nuėjo pas jį, sukvietė visus namiškius (30 asmenų), sukalbėjo kartu su jais maldą į mariją krikščionių Pagalbą, suteikė ligoniui ir visiems susirinkusiems palaiminimą, ir liepė atnešti ponui drabužius, kad galėtų nueiti į banką ir atnešti pinigus. Drabužių namuose nebuvo, nes ligonis jau tris metus gulėjo lovoje. Taigi reikėjo nupirkti naujus. Nustebintas ligonis pirma kartą po 3 metų atsikėlė, nuėjo į banką ir atnešė auką kun. Bosko į namus. Po to, pilnas laimės atsisėdo į vežimą ir sugrįžo į savo rūmus.

 

LIETUS MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ IŠKILMĖS DIENĄ

Italijos miestelio Montemagno d’Asti parapijoje kun. Bosko padėdavo pasiruošti Marijos Ėmimo į Dangų iškilmei. Jau pirmame pamoksle pažadėjo, kad netrukus bus ilgai visų lauktas lietus. Gyventojai labai pergyveno dėl kelių mėnesių trunkančios sausros ir dėl derliaus: vynuogių, kukurūzo, bulvių ir kitų daržovių. Ta pranašystė visus atgaivino. Žmonės galvojo, kaip šitas atvažiavęs pas juos kunigas galės ištesėsi savo pažadą? Kun. Bosko pažadėjo, kad bus lietus, bet su viena sąlyga. Visi ūkininkai turėjo malonės stovyje šaukti Marijos užarimo. Pasakė: – Ateikite per tris dienas į parapijos rekolekcijas, atlikite išpažintį, pasiruoškite kuo geriau Šv. Komunijai priimti Jos šventės dieną, o aš Marijos vardu jums pažadu, kad lietus sudrėkins jūsų laukus įtrūkusius nuo sausros. Pamaldoms pasibaigus ir kun. Bosko sugrįžus į zakristiją, šiek tiek papykdytas klebonas jam pasakė:

  • Bosko, jus turite daug drąsos.
  • Drąsos? Kodėl?
  • Jus dar klausėtės kodėl ir žadate lietus pirmadienį?
  • Kaip čia, aš pažadu?
  • Ar jus galvojate, kad man vaidenasi? Prašau paklausti zakristijono ir jis pakartos jūsų kiekvieną žodį. Noriu jus užtikrinti, kad visi suprato labai gerai.

I ištiktųjų taip buvo. Niekada tiek gyventoju ne verždavosi į bažnyčia kiek per tas tris dienas. Tai ne viskas. Gyventojai apgulė klausyklas. Kun. Rua ir kun. Kalijeris esantis su kun. Bosko dar po daug metų prisimindavo kiek daug darbo turėjo.

Tuo tarpu visi nekantriai laukė iškilmės. Su didėjančiu susijaudinimu sutikę kelyje kunigą, kuriam „išspruko pažadas“, klausdavo:

  • Kunige Bosko, ar bus lietus?

O jis nepajudinamai atsakydavo:

  • Apvalykite savo širdis.

Atėjo laukiama diena. Karštis liejosi iš dangaus. Nebuvo jokių ženkliu, kad šia diena turėtu lyti. Po pietų kun. Bosko nuėjo į savo kambarį paruošti pamokslą. Retkarčiais žiūrėdavo į dangų, kuris buvo skaidrus. Suskambėjo varpai mišporams. Nedidelis nerimas palietė irgi kun. Bosko širdį. Pagalvojo: ką pasakysiu žmonėms, jei Dievo Motina nesuteiks malonės?

Netrukus nuėjo į zakristiją, kur jau buvo suerzintas klebonas.

  • Užjaučiu, kun. Bosko. Šį kartą galutinis pralaimėjimas. Nežinau, kai jus iš tos situacijos išeisite.

Kun. Bosko kreipėsi į zakristijoną:

  • Jonai, malonėkit, nulipkite į varpinę ir pažiūrėkite, ar horizonte nieko nesimato.
  • Nieko, gerbiamasis. – Bet po vienos akimirkos pridūrė: Visiškai nieko.

Nerodamas nemenkiausio nerimo, kun. Bosko apsivilko liturginiai rūbais savo širdies gilumoje maldaujamas Marijos žodžiais: Švenčiausiąja Mergelė, paskubėk su pagalba šiems vargšams žmonėms. Padaryk, kad pažadas išėjęs iš mano lupų galėtų ištiktųjų išsipildyti.

Kai bažnyčioje pabaigė giedoti Magnifikat Marijos garbei, kun. Bosko prisiartino prie sakyklos. Bažnyčia negalėjo patalpinti visus. Žmonės stovėjo netgi ant laiptų prieš pati altorių.

Kartu su žmonėms sukalbėjo pamaldžiai Sveika Marija. Ir šiuo momentu per langus buvo įmanoma pastebėti artėjančius audros debesius. Kun. Bosko netgi nesuspėji ištarti dešimt sakinių o jau stiprus perkūnas purtė bažnyčios skliautu. Paskui buvo dar antra, ir trečias ir sekantis. Galiausia pradėjo smarkai lyti. Tarp apsidžiaugusių žmonių vyravo sujudimas. Tas džiaugsmas apėmė irgi kun. Bosko, kuris su entuziazmu pasakė pamokslą tema: „Pasitikėjimas, kuri krikščionis turėtu dėti į Marijos rankas“. Gyventojai dar ilgai jį sau prisimindavo. Po palaiminimo Švč. Sakramentu dar lijo. Tikintieji dar ilgai turėjo laukti bažnyčios prieangyje, kol sugrįžo į namus.

Reklama