1. Krikščionio auklėtojo laikysena

Sūnaus palaidūno palyginimas Lk 15,11-32

Jis kalbėjo toliau: „Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.

Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. Tada susimąstė ir tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.

Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi…’ Bet tėvas įsakė tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis.

Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko’. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: ‘Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį’. Tėvas atsakė: ‘Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!’“

Turint įprotį naudotis šiuo palyginimu susitaikinimo sakramento katechezėje, rizikuojama pamiršti jo pedagoginę žinią. Sustokime prie šio teksto auklėjamo aspekto.

Vienas žmogus buvo dviejų paauglių tėvas: vyresnysis buvo labiau pavaldus, o jaunesnysis šiek tiek maištaujantis. Tas paskutinis reikalauja savo palikimo dalies. Jis jaučiasi pasiruošęs užtikrinti savo autonomiją. Tėvas neįsižeidė dėl sūnaus savarankiškumo troškimo. Augti, tai išeiti iš šeimos rato. Tėvas taip pat neuždraudė jam tos patirties. Jis niekada nenustojo juo tikėti, jis turi pasitikėjimą.

Antrasis sūnus, labai jaunas, pasirodo nesugebantis valdyti savo pinigų. Jis rengia vakarėlius, švaisto savo turtą. Ir štai – turi ganyti kiaulės, kad išgyventų. Bet jis sugeba „įeiti į save“ ir permastyti savo nuotykį. Be abejo, tai pats nuostabiausias jo tėvo paliktas auklėjimo palikimas: sugebėjimas susimąstyti. Ar auklėti vaikus, tai ne visų pirma išmokti jį sugebėti susimąstyti?

Sustiprintas šio apmastymo, jis nusprendžia sugrįžti pas savo tėvą. O šis pamato jį iš tolo. Iš tikrųjų, po sūnaus pasitraukimo jis laukė jo sugrįžimo. Jis niekada nenustojo vilties.

Tėvas išbėga jo pasitikti. Jis jam nedaro jokių priekaištų, kaip: ”Matai… nesugebėjai būti savarankiškas!“. Ne, jis apkabino jį. Tėvas niekada nenustojo mylėti. Jis apsidžiaugė jo atsivertimuir atveria jam ateitį. Mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo“. Ir prasidėjo šventė.

Ne tiktai jaunesnysis, kuris pasirodė kaip „sunkus“ buvo reabilituotas, be jokio smurto prieš jį, bet ir evangelinis diskursas mums rodo, kad sūnus yra, tam tikru būdu, pripažintas, kaip labiau vertas susidomėjimo, negu tas, kuris buvo paklusnus, paklusniai tarnavo.

Tai dėl ko priekaištauja tėvas savo vyresniajam – priklausomybės dvasia. Ar tai ne jis turi atrasti, kad tas kas yra tėvo yra irgi jo? Jam dar reikia nueiti ilgą kelią nuo priklausomybės iki laisvės.

Nuostabus auklėjimo puslapis… kur santykiai tėvas/vaikas remiasi „tikiu tavimi, viliuosi tavimi, myliu tave tokį , koks esi…“.

Skaityti toliau