1. Bendrystė su sunkumų turinčiais jaunais žmonėmis Mokiniai iš Emauso Lk 24,13-35

Ir štai tą pačią dieną du [mokiniai] keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo. O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate eidami keliu?“ Tie nuliūdę sustojo.

Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė jam: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“ Jėzus paklausė: „O kas gi?“ Jie tarė jam: „Su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios pasirodžiusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė“.

Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!“ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.

Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti…“ Tuomet jis užsuko pas juos. Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“

Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui“. O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.

Ir vėl paliekame tradicinį (visiškai teisėtą) katechetinį aspektą šio teksto apie Eucharistiją, kad imtume pedagoginio aspekto: skaitome šį tekstą klausdami: kaip Jėzus palydi du sunkumų turinčius jaunuolius?

Kleopas ir jo bendrakeleivis yra visiškai pasimetę. Jie palieka didžius įvykius su Jėzumi. Kad sektų paskui jį, jie pakeitė savo gyvenimo būdą, dalinosi kartu intensyvios laimės akimirkomis. Ir štai vieną penktadienį viskas pasibaigė su kryžiumi ant Golgotos, su kryžiumi kuris primena kelio pabaigos ženklą.

Ir štai jiedu nesugeba pasilikti Jeruzalėje, jiems kiekvienas gatvės kampas neabejotinai yra apsunkintas skaudžiais atminimais, jie nesugeba pakęsti savo draugų kompanijos. Mokiniai išvyksta, jie bėga ir tolstant nuo Jeruzalės situacija dar labiau kaista. Jie lieka be vilties.

Štai Jėzus prisijungia prie jų kelyje. Jis jiems nesako: „Stokite! Sugrįžkite!“

Skaityti toliau