1. Sakramentinis santykio ugdymo aspektas

Vaiko priėmimas Mk 9,36-37

Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė: „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs“.

Jėzus pastatė vaiką centre, o tai labai novatoriškas požiūris. Nepamirškime, kad Jo laikais, vaikas neturėjo jokio socialinio statuso. Jis yra laikomas kaip visų be teisių, atstumtųjų simbolis. Šiuos vaikus Jėzus stato centre tarp savo mokinių. Tai leidžia manyti kad suaugę truputi pasitraukia užleisdami jiems vietą. Gerbti vaiką, pripažinti jo teisės, visada reiškia truputi pasitraukti suaugusiam ir tai padaryti gali būti sunku.

Po to kaip Jis jį apkabino (pirmas dalykas kuri reikia padaryti jei norime užmegzti ryšį su vaiku, tai parodyti jam savo meilingumą, o tiktai meilingumas, kaip daug kartu sakė Jonas Bosko, gali sukelti pasitikėjimą), pasakė: „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį“. Neįmanoma išmokti knygose priimti vaiką. Tai vidinis atvirumo ir pasidalinimo pozicija. Kad jis būtų priimtas reikia, kad priimamas jis galėtų pasidalinti tuo ką pats neša, lygiai taip pat, kai jis turės priimti tai, kas jam siūloma. Priimti kitą – niekada nereiškia pastatyti save į priekyje, bet – visada leisti kitam žengti į priekį.

Auklėtojas yra pašauktas priimant vaiką – priimti Kristų.

Esu iš tų, kurie suteikia tą pačią reikšmę esančiam šioje eilutėje asmeniniam įvardžiui „mane“ būdvardžiui „mano“ ir žodžiams -„Štai mano kūnas“. Tai iš tikrųjų susiję su Kristaus buvimu vaiko priėmime.

Edukacinė veikla krikščioniui auklėtojui – tai susitikimo su Kristumi vieta.

Skaityti toliau